Įpurškimo temperatūra yra kritinis veiksnys, turintis įtakos įpurškimo slėgiui. Įpurškimo mašinos statinėje paprastai yra nuo penkių iki šešių šildymo zonų, o kiekviena žaliava turi optimalų apdorojimo temperatūros diapazoną (konkrečią informaciją rasite tiekėjo duomenyse). Įpurškimo temperatūra turi būti griežtai kontroliuojama šiame diapazone. Jei temperatūra yra per žema, lydalas netinkamai plastifikuosis, o tai pablogins dalių kokybę ir apsunkins formavimo procesą; Ir atvirkščiai, jei temperatūra yra per aukšta, žaliava yra linkusi į terminį degradaciją. Faktinėje gamyboje tikroji lydymosi temperatūra dažnai yra aukštesnė už nustatytą statinės temperatūrą-kartais net 30 laipsnių, priklausomai nuo įpurškimo greičio ir medžiagos savybių. Šį temperatūros kilimą sukelia intensyvi šiluma, kurią sukelia šlyties jėgos, kai lydalas praeina pro įpurškimo antgalį. Atliekant pelėsių srauto analizę, šis temperatūrų skirtumas gali būti apskaičiuojamas dviem būdais: išmatuojant lydalo temperatūrą „oro šūvio“ metu (įpurškiant į atvirą orą) arba įtraukiant purkštuko geometriją į modeliavimo modelį.
Kai įpurškimo fazė artėja prie pabaigos, sraigtas nustoja suktis ir juda tik į priekį, pažymėdamas perėjimą prie slėgio palaikymo fazės. Šiame etape mašinos antgalis ir toliau tiekia medžiagą į formos ertmę, kad kompensuotų tūrio praradimą, kurį sukelia dalies susitraukimas. Be išlaikymo slėgio fazės, dalis po užpildymo susitrauktų maždaug 25 %; per didelis susitraukimas-ypač briaunotose vietose-atsirastų matomų nugrimzdimo žymių. Laikymo slėgis paprastai nustatomas maždaug 85 % didžiausio pripildymo slėgio, nors tiksli vertė turėtų būti nustatyta atsižvelgiant į konkrečias proceso sąlygas.
